Iš jo nesitikėjo įsikišimo.
Mieste buvo žmonių, iš kurių laukė sprendimo, įsakymo, pagreičio, apskaitos, duonos, perrišimo, maldos, patvirtinimo ar pasirašytos formos. Metraštininkas nepriklausė nė vienam iš šių ratų. Jo vardo neminėdavo aikštėje. Jo neprašydavo skubaus patarimo, kai kas nors užstrigdavo. Jo nekviesdavo, kai reikėdavo dalyti, išlaikyti, spręsti ar skubiai taisyti. Ir vis dėlto jis buvo miesto audinyje ne kaip nereikalinga senatvė, o kaip viena iš tų tylių aukštumų, be kurių pasaulis ilgai nesupranta, kaip seniai jau artėja prie savo lūžio.
Jo namas stovėjo aukščiau miesto, ant šlaito.
Iš ten matėsi stogai, sienos, vidiniai kiemai, kelių juostos, dūmai virš židinių ir plona pilka linija, kuria kelias driekėsi horizonto link, tarsi pats pasaulis nenorėtų baigti savęs matoma riba. Tai nebuvo gražus atsiskyrimas ir ne poza žmogaus, niekinančio žmonių ankštumą. Greičiau vėlyva žvilgsnio disciplina. Kai per ilgai gyveni tarp svetimų paaiškinimų, vieną dieną supranti: kai kuriuos dalykus lengviau atskirti iš tokio atstumo, kuriame detalė nebegali apsimesti visu likimu.
Metraštininkas nerinko naujienų.
Jis rinko pasekmes.
Ant stalo priešais jį gulėjo skirtingų metų kronikos – ne tos, kurios rašomos paskubomis, kol kiekviename žodyje dar virpa poreikis teisintis, o tos, kurios perrašomos vėliau, kai iš teksto jau pasitraukia didžioji dalis žmogiškos skubos ir lieka faktai, skaičiai, datos, sprendimai, netektys, judėjimai, pripažinimai, atšaukti pažadai, pavėluotos priemonės ir sausa seka, kurioje laikas nustoja būti liudininko pasakojimu ir tampa formos liudijimu. Jis retai skaitydavo jas iš eilės. Dažniau atversdavo atsitiktinai, kaip žmogus, seniai žinantis: epochos kartojasi ne pažodžiui, o savo klaidų ritmu.
Ir panašumai beveik visada atsirasdavo.
Kartais – tuose pačiuose žodžių deriniuose: laikinai, bendram gėriui, iki stabilizacijos, išimties tvarka. Kartais – įvykių sekoje: pirmiausia pagreitis, paskui stoka, vėliau bandymas pavadinti priemonę protinga, po to – įtvirtinimas to, kas dar vakar atrodė tik priverstinė nuolaida. O kartais – vien tone. Toje vėlyvoje sausumoje, su kuria pasaulis pradeda kalbėti apie gyvą žmogų, kai jau pripranta aukoti privatų gyvenimą dėl valdomos visumos patogumo.
Tą dieną pas jį į kalną pakilo Keliauninkas.
Kelias aukštyn buvo ilgas, nors takas iki namo neatrodė ypač sunkus. Akmenys gulėjo nelygiai, žolė vietomis buvo išdžiūvusi iki trapaus geltonumo, vėjas viršuje traukė vėsiau nei apačioje, o pats šlaitas tarsi reikalavo iš žmogaus ne jėgos, o tinkamo ritmo. Jei eisi per greitai – lengva paslysti. Jei per lėtai – kelias ims atrodyti beprasmiškai ilgas.
Keliauninkas ėjo tolygiai. Po pastarųjų dienų darėsi vis sunkiau susitaikyti su nauja sparta, įėjusia į miestą tvarkos vardu. Čia, ant šlaito, jis bent trumpam galėjo grąžinti žingsniui jo paties matą.
Metraštininkas pasitiko jį be nuostabos.
Ne taip, tarsi būtų laukęs būtent jo. Ir ne taip, tarsi kiekvienas atėjęs čia jau būtų perskaitytas iki galo. Tiesiog kaip žmogus, seniai supratęs: kai kurie vizitai įvyksta ne iš ketinimo, o iš vidinės būtinybės, ir juos reikia sutikti be teatrališkumo.
– Tu atėjai ne atsakymo, – tarė jis.
Keliauninkas sustojo ties įėjimu, kur šviesa krito įstrižai, neakindama, ir akimirką šyptelėjo.
– O ko tada?
– Patvirtinimo.
– Kokio patvirtinimo?
Metraštininkas pažvelgė ramiai.
– Kad tu ne vienas tai matai.
Jie atsisėdo prie namo, toje pusėje, iš kurios buvo galima žiūrėti žemyn neprisimerkiant nuo šviesos.
Iš čia miestas atrodė ramus.
Judėjimas apačioje buvo vos pastebimas. Vežimai judėjo savo gatvėmis taip, kaip jiems priklausė; sargyba keitėsi laiku; dūmai kilo nuo židinių beveik tiesiomis gyslomis; aikštėje tamsios figūros slinko iš eilės į eilę taip, lyg vis dar paklustų bendrai dienos logikai. Jei žiūrėtum trumpai, galėtum nuspręsti, kad prieš akis – tvirtas miestas, išmokęs savo ritmą ir dar nesumokėjęs už jį per daug.
– Čia viskas veikia, – pasakė Keliauninkas.
– Veikia, – sutiko Metraštininkas.
Jis perbraukė delnu per atverstą kroniką, neversdamas puslapio, tarsi tikrintų seno popieriaus odos tankį.
– Kartais pasaulis lūžta ne tada, kai nustoja veikti, – tarė jis. – Kartais jis nusitrina iš vidaus, beveik be priekaišto tęsdamas savo darbą.
Iš apačios atsklido varpo garsas – sargybos keitimas. Tikslus, lygus, be drebulio.
Keliauninkas įsiklausė.
– Jie elgiasi protingai.
– Protingumas nėra garantija, – atsakė Metraštininkas. – Protas dažnai tarnauja tam, kas jau pradėta. Žmogus mėgsta galvoti: jei gali paaiškinti priemonę, vadinasi, jau nuplovė nuo jos kainą.
Keliauninkas pažvelgė į miestą atidžiau. Dabar ir pats matė tai, ką iš pirmo žvilgsnio lengva palaikyti paprastu dalykiškumu. Judesiai tapo trumpesni ir aštresni. Žmonės rečiau stabtelėdavo tuščiam žodžiui. Vežimai į posūkius įeidavo ne tiksliau, o skubiau. Net pauzės tarp veiksmų tarsi susitraukė. Miestas neatrodė sergantis. Jis atrodė pernelyg surinktas tam, kas yra gyva.
– Kodėl tau tai taip aišku? – paklausė jis.
Metraštininkas vos gūžtelėjo pečiais.
– Nes seniai žiūriu ne į dieną, o į jos pasikartojimą.
– Ir ką matai?
– Vėlyvi laikai mėgsta tuos pačius pateisinimus, – tarė jis. – Pirmiausia paspartina tai, kas būtina. Paskui – tai, kas leistina. Paskui viską iš eilės, kad žmogus nespėtų atskirti, kur dar gelbsti pasaulį, o kur jau padeda jam priprasti prie savo žiaurumo.
– Tai kodėl tu jiems nepasakai tiesiai? – paklausė Keliauninkas. – Tiems, kurie sprendžia. Tiems, kurie spartina. Tiems, kurie dar gali sustoti.
Metraštininkas pažvelgė į jį atidžiai, ir tame žvilgsnyje nebuvo nuovargio nuo žmonių – buvo nuovargis nuo pasikartojimo.
– Ką pasakyti? – paklausė jis. – Kad taip jau buvo?
Jis lengvai papurtė galvą.
– Kiekviena karta savo atvejį laiko išskirtiniu. Ir tam tikra prasme ji teisi. Bėda visada skiriasi veidais, įstatymais, oru, žodžiais, kuriais ji pateisinama. Bet savo sandara ji retai būna nauja. Todėl žmonės prasčiausiai girdi perspėjimą, kai jis skamba kaip palyginimas.
– Vadinasi, viskas beprasmiška?
– Ne, – atsakė Metraštininkas. – Beprasmiškas ne žinojimas. Beprasmiška viltis, kad vien žinojimas savaime taps pasirinkimu.
Jis užvertė vieną kroniką ir uždėjo delną ant kitos, dar neatverstos.
– Aš saugau tai ne tam, kad po nelaimės mokyčiau gyvuosius, – tarė jis. – Ir ne tam, kad kada nors pasakyčiau: juk sakiau. Tai per pigus vaidmuo atminčiai. Kronikos reikalingos tam, kad kas nors bent kartą pamatytų panašumą anksčiau, nei ims laikyti savo epochą nekalta vien todėl, kad ji dar nepavadinta baisiais žodžiais.
Keliauninkas pažvelgė į atverstus puslapius.
Ten buvo eilutės apie svetimus miestus, senus sprendimus, žmonių judėjimą, stoką, laikinas priemones, ginčus dėl teisingumo, vėlyvus įrašus ir sausą, beveik beasmenę seką, kurioje praeitis saugo ne pačią kančią, o jos įteisinimo formą.
– Ir kas turi tai pastebėti? – paklausė jis.
Metraštininkas vos pasuko galvą miesto link.
– Tas, kuris dar ne iki galo priklauso laikui, kurį išgyvena.
Apačioje, palei sieną, pravažiavo vežimas. Paskui – du sargybiniai. Paskui moteris su krepšiu. Paskui berniukas, bėgantis pernelyg greitai vaikui. Viskas buvo maža, beveik be žodžių, ir dėl to ypač aišku. Kai žiūri iš viršaus, atskiras gyvenimas nedingsta. Jis tik nebegali apsimesti visu pasauliu.
– Tu tiki, kad dar ne per vėlu? – paklausė Keliauninkas.
Metraštininkas neatsakė iš karto. Jis nemėgo greitų atsakymų į tokius klausimus. Gal todėl ir gyveno čia, kur tarp klausimo ir žodžio visada lieka vietos tikram matui.
– Aš tikiu, – tarė jis galiausiai, – kad „per vėlu“ niekada neateina staiga.
Keliauninkas pakėlė akis.
Metraštininkas tęsė jau tyliau:
– Tai ateina pamažu. Iš pradžių kaip patogumas. Paskui kaip nauja norma. Paskui kaip forma, su kuria sunku ginčytis, nes ant jos laikosi per daug. Jei žmogus tai atpažįsta anksčiau, „per vėlu“ nustoja būti netikėtumas. O netikėtumas – mėgstamiausia kaukė kiekvienos epochos, kuri ilgai mokėsi nežiūrėti į veidrodį.
Keliauninkas ilgai žiūrėjo žemyn.
Dabar miestas jam neatrodė nei saugus, nei pasmerktas. Jis įėjo į tą savo likimo tarpsnį, kai daug ką jau galima suprasti, bet beveik neįmanoma atšaukti be naujos kainos. Nelaimė iš išorės bent jau neapsimeta dorybe. Čia gi pasaulis pamažu mokėsi savo ankštumą vadinti branda.
– Ir vis tiek tu nesikiši, – pasakė jis.
– Aš nemoku grąžinti žmonėms pasirinkimo vien žinojimu apie praeitį, – atsakė Metraštininkas. – Niekas to nemoka. Istorija negydo. Ji tik neleidžia žmogui per anksti pavadinti savo lūžio „dalykų prigimtimi“.
– To per maža.
– Beveik visada per maža, – sutiko Metraštininkas. – Bet vėlyvi laikai ir laikosi ne ant visiško išgelbėjimo, o ant to mažo, kas dar nesutiko tapti jų natūralia kalba.
Po šių žodžių pokalbis pats atėjo iki tylos.
Atsakymo čia nebuvo. Aiškėjo kita: tai, kas dėjosi apačioje, nebuvo vieno miesto išimtis. Jame jau skambėjo sena pasaulio muzika – muzika to, kas per ilgai gelbsti save laikinais sprendimais ir vieną dieną prabunda neišvengiamybėje, paruoštoje savo paties rankomis.
Kai Keliauninkas pakilo, vakaras jau pradėjo leistis ant stogų.
Iš aukščio viskas ir toliau atrodė tvirta. Sienos stovėjo. Dūmai kilo iš kaminų. Aikštė laikė judėjimą. Sargyba keitėsi. Ir vis dėlto tvirtumas nebebuvo bėdos priešingybė. Kartais tai tiesiog pati įtikinamiausia jos atidėta forma.
Keliauninkas pradėjo leistis žemyn.
Kelias žemyn visada trumpesnis. Bet ne lengvesnis. Dabar kiekvienas akmuo tarsi skambėjo tiksliau, o pats oras buvo sausesnis, aiškesnis, mažiau paliekantis vietos iliuzijai. Mieste jau degė pirmosios šviesos: smuklėje įsižiebė langas, Alchemikas, ko gero, dar dirbo, Gydytoja vėl klausėsi svetimo kvėpavimo, Valdytojas rinko dieną į rytdienos įvykdomumą, kažkas jau ruošė formą tam, kas rytoj bus pavadinta pripažintu faktu.
O ant kalno už jo nugaros liko žmogus, kuris visa tai matė ne kaip pavienes figūras, o kaip vieną iš senųjų pasaulio kelių į savo vėlyvą tiesą.